Ką reiškia studijuoti Istorijos fakultete?

Iš pirmo žvilgsnio tai nieko neįprasto: paskaitos, pašnekesiai fakulteto kiemelyje (po liepa, pačiame Vilniaus centre), egzaminai, kavos pertraukėlės bibliotekoje, seminarai, diskusijos, ekskursijos, tekstai ir jų aptarimai, praktikos, ekspedicijos. Kita vertus, tai yra patikrintos studijos, suteikiančios klasikinį išsilavinimą. Fakultete galima studijuoti archeologiją, istoriją arba kultūros istoriją ir antropologiją.

O jei paprasčiau apie visas studijas?

Vienas fakulteto dėstytojas yra viską konkretizavęs taip: „Istorijos studijavimas reiškia gero trilerio narpliojimą, kultūros istorijos – aiškinimąsi, kaip tas trileris parašytas, o antropologijos – dalyvavimą pačiame trileryje.“

Ar aheologai visą laiką tik kasinėja?

Kasinėja, kasinėja, bet ne lysves pas močiutę. Pirmiausia archeologai mokosi pažinti žmogų ir jo kultūrą prieš tūkstantį ar dešimt tūkstančių metų – tai nesiliaujantis detektyvinis procesas (paklauskite mūsų kolegų archeologų, atradusių partizanų vadų palaikus). Be to, studijose prisideda bioarcheologijos ar fizinės antropologijos dalykai, geografinės-informacinės sistemos išmanymas ar rekonstrukcinė praktika. Tik visą šitą perpratus galima atrasti ir perskaityti akmens amžiaus radinius ar partizanų karo reliktus.

Ar COVID-19 nesugriovė studijų?

Paskaitos, seminarai ir atsiskaitymai persikėlė į virtualią erdvę. Bet labai ilgimės auditorijų, nes čia vyksta tikrasis akademinis gyvenimas – dalijamasi patirtimi, diskutuojama, atsiranda ir plinta idėjos, kurios, kitaip nei virusai, mums labai reikalingos.

Ar studijuojant reikia žinoti daug datų?

Datų? Kodėl apie tai klausiate? Nėra nei tokio mokslo, nei tokios teorijos, nei tokio tyrimų metodo, kuris remiasi datomis. Čia nebent būrėjai jomis žaidžia. Mums svarbiausia – reiškiniai, idėjos ir procesai. Bandome suprasti ir analizuoti, o ne iškalti. Datų Istorijos fakultete nemokoma.

Kaip žinoti, ar tinku tokioms studijoms?

Domiesi politika ar kultūra, seki tarptautines naujienas, mėgsti skaityti, rinkti, kolekcionuoti, patinka diskusijos apie istoriją, istoriniai serialai ar kompiuteriniai žaidimai, patinka pažinti įvairias bendruomenes ir visuomenes, jų skirtingą požiūrį ir mąstymą, varai visus iš proto klausimais „o kaip ten buvo?“ ir „kodėl?“, nori keliauti, t. y. nuolat keliauti laiku – tai tik dalis kriterijų, kurie rodo, kad tu tinki šioms studijoms.

Kuo skiriasi istorikai nuo kultūros istorikų ir antropologų?

Istorikai imasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, senųjų kalbų, kasdienybės ir socialinės istorijos, tarptautinių santykių, diplomatijos, karo studijų, totalitarizmo ir sovietologijos tyrimų, o kultūros istorikai ir antropologai – Europos ir Lietuvos kultūros, vizualinės ir meno istorijos, kultūros paveldo ir atminties kultūros, o kur dar tapatybių studijos, modernybė ir postmodernizmas, kultūrinis turizmas. Žodžiu, istorikams rūpi, kas, kaip ir kodėl vyko, o kultūros istorikams ir antropologams – kaip tai vaizduota, vertinta, aiškinta ir kokia prasmė tam suteikta. Istorikai rekonstruoja, o kultūros istorikai – interpretuoja.

O jei studijuoti noriu daug skirtingų dalykų?

Studijos fakultete vyksta modulių principu, galima susidaryti savo interesus atitinkantį „asmeninį studijų portfelį“. Pavyzdžiui, galima daugiau gilintis į Europos viduramžius ir LDK istoriją arba į naujųjų laikų epochas – tarpukarį, sovietmetį ar Sąjūdį. Taip pat galima rinktis gretutines studijas ir papildyti savo išsilavinimą skandinavistikos, filosofijos, anglų, prancūzų, vokiečių kalbų ar pedagogikos žiniomis.

Gerai, o kas po to?

Nesiimkime pranašauti – svarbiausia studijuoti tai, kas patinka, ir įsilieti į visavertišką studentišką gyvenimą, o tada atsakymai ir patys ateis. Apskritai klasikinis išsilavinimas suteikia galimybę žmogui mąstyti ir spręsti laisvai, pačiam kurti savo ateitį, o ne ieškoti kitų sukurtos „laisvos vietos“ ir į ją kaip sraigteliui įsisukti. Pamatysite: galite ir toliau tęsti studijas, galite užsiimti kultūros vadyba ir politika, tapti įvairiapusiškais visuomenės analitikais ir kritikais, mokytojais, politikais ar diplomatais, įsitraukti į komunikacijos ir kūrybines veiklas. Ir, aišku, galite būti puikiais istorikais, archeologais, kultūros istorikais.

Ar fakultete viskas tik apie senovę ir tai, ko nebėra?

Nebūtinai. Gal net priešingai – kai kurie dėstytojai pasakytų, kad visada kalba apie šiandieną, tik iš istorinio laiko perspektyvos. Kalbame apie praeitį, kad suprastume, kaip atsidūrėme šiame dabarties taške. Pasaulyje kadaise siautusios maro ar ispaniškojo gripo pandemijos yra senovė, bet nežinodami, kaip viskas vyko anuomet, sunkiai žinotume, kaip tvarkytis dabar ir kodėl žmonės per jas elgiasi taip, kaip elgiasi.

Istorijos fakultete nuolat kalbama apie istorinius klausimus, kurie žmonėms svarbūs šiandien: kodėl mūsų aikštėse kas nors nugriaunama ar pastatoma, kodėl Lietuvoje mėgstame vienokį ar kitokį maistą, kodėl tokie maži mūsų parlamento reitingai, kodėl visi žiūri krepšinį ir serga už „Žalgirį“ arba kodėl nepavyksta sukurti gero istorinio kino, pagaliau esminiai klausimai – kas mes esame ir kas norime būti? Istorijos aplink yra daug daugiau, nei jūs įsivaizduojate.

Kokias temas tiria studentai?

Į galvą pirmiausia šauna baigiamieji darbai apie psichiatrijos istoriją, smurtą viduramžiais, partizanų vadus, juoko kultūrą ir „Dviračio šou“, tvarią madą, vaikystę sovietmečiu, slaptąją caro policiją, Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinius santykius ir lietuviškąją parlamentarizmo tradiciją.

Ar naujasis universiteto rektorius istorikas Rimvydas Petrauskas dar dėstys fakultete?

Tikrai taip – dėstys ir pats rektorius.

Daugiau merginų ar vaikinų studijuoja Istorijos fakultete?

Keistas klausimas, bet atsakyti paprasta – po lygiai. Tai tikrai nėra nei „vyriškas“, nei „moteriškas“ fakultetas.