Rašinio tema apie juoko galią sukėlė diskusijų bangą

klausimas Mokytoja labai tikslingai apibūdino tai, ką juokas, tiksliau - juoko FORMA (t.y. raiška), gali rašytojų kūryboje; juokas jiems, kaip realiems žmonėms, o ne kūrinių veikėjams (!), padėjo IŠREIKŠTI požiūrį į tam tikrus dalykus. Bet nė vieno pavyzdžio mokytoja nepateikė iš privalomų autorių kūrybos, o be jos gali grėsti ir ABSOLIUTUS NULIS. Pavyzdžiui, taip ir nesugalvoju, kuris iš Ivaškevičiaus "Madagaskaro" veikėjų juokėsi iš savęs ir taip gelbėjosi nuo susireikšminimo, kaip akcentuoja straipsnio autorė. Kuris iš Savickio kūrinių veikėjų juokėsi pats ar kiti iš jo juokėsi taip, kad tas veikėjas suvokė savo prigimties netobulumą, kuri čia situacija turima omenyje? O jei viso šito nėra, tai toks rašinys viso labo turi vieną nagrinėjamos temos aspektą - juokas padeda rašytojams... Ar ne per mažai norint gauti puikų įvertinimą?