Neseniai Lietuvos studentų grupėje kilusi diskusija atskleidė labai skirtingas patirtis. Viena studentė pasakojo, kad pirmame kurse medicinos srities koleginių studijų nepavyko suderinti su darbu 0,5 etato. Darbas biure buvo pernelyg sunkiai suderinamas su studijų krūviu, todėl teko jo atsisakyti. Dabar, pradėdama antrą kursą, ji pasirinko darbą prekyboje puse etato, nes grafikas lankstesnis, o pats darbas – keliantis mažiau reikalavimų.

Kitos studentės patirtis buvo visiškai kitokia. Studijuodama apskaitą Vilniaus kolegijoje ji taip pat dirbo 0,5 etato, tačiau daug ką lėmė supratinga vadovė. Studentė galėjo lanksčiai planuoti darbo laiką, prireikus prieš svarbesnius atsiskaitymus pasiimti neapmokamų laisvadienių. Anot jos, būtent toks darbdavio požiūris leido išlikti darbe ir kartu tęsti studijas. 

Tačiau buvo ir gerokai skaudesnių patirčių. Dar viena diskusijos dalyvė teigė, kad, jeigu galėtų grįžti į praeitį, studijų ir darbo vienu metu nebesirinktų. Ji prisiminė bemieges naktis, nuovargį, stresą ir nuolatinį bandymą patenkinti darbdavio lūkesčius ir studijų poreikius.

Ne tik pavienės istorijos

Kad ši problema aktuali ne tik socialiniuose tinkluose, rodo ir naujausi duomenys. Vilniaus universiteto Studentų atstovybės 2026 m. tyrime nustatyta, kad 64,3 proc. studentų studijų metu dirba, o beveik pusė jų – daugiau kaip 20 valandų per savaitę. Dar svarbiau – 41,6 proc. dirbančių studentų nurodė, kad darbas neigiamai veikia jų studijų rezultatus. Dažniausiai minimos priežastys – nuovargis, laiko trūkumas ir didesnis stresas.

Tai reiškia, kad dirbantis studentas Lietuvoje nėra išimtis. Priešingai – darbas tapo įprastu studijų metu.

Tačiau čia atsiranda svarbus klausimas: ar studentai dirba todėl, kad nori, ar todėl, kad privalo?

Pinigai, patirtis ir savarankiškumas

Darbas studijų metu turi ir nemažai privalumų. Akademiniuose tyrimuose nurodoma, kad studentai dirba norėdami turėti savo pajamų, padengti pragyvenimo išlaidas, įgyti profesinės patirties, susipažinti su potencialiais darbdaviais bei ugdyti socialinius ir asmeninius gebėjimus.

Jaunam žmogui tai gali būti ypač svarbu. Darbas leidžia ne tik turėti papildomų pinigų, bet ir pradėti kurti savarankišką gyvenimą. Be to, jei darbas susijęs su studijuojama specialybe, jis gali tapti pirmuoju žingsniu į būsimą karjerą.

Tačiau ne kiekvienas studentas turi galimybę rinktis. Jeigu studentui reikia pačiam mokėti už būstą, maistą, transportą ar kitas būtinas išlaidas, patarimas „tiesiog nedirbk ir susikoncentruok į mokslus“ ne visada yra realistiškas. Todėl diskusijoje išryškėja ir kita problema – socialinė studentų nelygybė.

Vienas studentas gali sau leisti pirmus metus tik studijuoti, nes jį finansiškai remia tėvai. Kitas tuo pačiu metu po paskaitų eina į darbą, nes kito pasirinkimo neturi.

Pirmas kursas – ypatingas išbandymas

Ypač daug klausimų kyla pirmakursiams. Jie dar nežino realaus studijų krūvio, paskaitų tvarkaraščio, atsiskaitymų ritmo, kiek laiko iš tikrųjų reikės skirti savarankiškam mokymuisi.

Vienoje 2023 m. Lietuvos studentų diskusijoje pirmakursis, studijavęs IT inžineriją, pasakojo sąmoningai pasirinkęs pirmus metus nedirbti. Jo argumentas buvo paprastas: pirmiausia norėjo suprasti, kiek laiko pareikalaus studijos, o dirbti planavo pradėti vasarą.

Panaši dilema išlieka ir dabar. 2026 m. liepos mėnesį studentas, planuojantis pradėti studijas Kaune arba Vilniuje, klausė, ar apskritai verta įsidarbinti pirmame kurse ir ar įmanoma rasti darbą, kurį būtų galima suderinti su paskaitomis. Diskusijoje vieni ragino pradžioje nedirbti, jei yra tokia finansinė galimybė, o kiti dalijosi patirtimi, kad darbą su studijomis susiderinti tikrai įmanoma.

Tai rodo, kad vieno atsakymo nėra.

Viskas priklauso ne tik nuo studento

Dažnai sakoma, kad norint suderinti darbą ir studijas tereikia gerai planuoti laiką. Tačiau realybėje vien planavimo gali neužtekti.

Svarbūs bent keli dalykai:

  • studijų kryptis, pobūdis ir krūvis (pavyzdžiui, ištęstinės studijos, nuotolinės paskaitos ar paskaitos vakarais gali iš esmės pakeisti situaciją);
  • paskaitų bei laboratorinių darbų tvarkaraštis;
  • darbo pobūdis;
  • darbo valandų skaičius;
  • lankstumas – galimybė keisti darbo grafiką;
  • darbdavio požiūris;
  • kelionės į darbą ir studijas;
  • studento finansinė situacija;
  • gebėjimas atsisakyti dalies laisvalaikio.

Kauno kolegijos tyrime, kuriame buvo apklausti 119 dėstytojų, nustatyta, kad dėstytojai apskritai gana palankiai žiūri į dirbančius studentus. Vis dėlto dalis jų mano, kad darbas gali trukdyti sėkmingoms studijoms, todėl studentui studijos turėtų išlikti prioritetu. Dėstytojų nuomone, tinkamiausias darbo krūvis dažniausiai būtų apie 0,25–0,5 etato, ypač jei darbas susijęs su studijuojama specialybe.

Taigi 0,5 etato vienam studentui gali būti idealus variantas, o kitam gali tapti ta riba, nulemianti nuolatinį nuovargį.

Didžiausias skirtumas – lankstus darbas

Studentų pasakojimuose nuolat kartojama viena aplinkybė: lankstus darbo grafikas.

2026 m. Lietuvos „Reddit“ diskusijoje apie studijų ir darbo derinimą vienas studentas pasakojo dirbęs 0,5–0,75 etato. Kitas, studijavęs IT, dirbo 0,75 etato ir paskaitas derino pasirinktinai – kai kur dalyvaudavo nuotoliniu būdu, o universiteto užduotis atlikdavo savaitgaliais. Tačiau ir šiose istorijose akcentuojama, kad labai daug priklauso nuo darbdavio požiūrio į lankstumą.

Todėl du žmonės, dirbantys vienodą valandų skaičių, gali patirti visiškai skirtingą krūvį.

Vienas turi vadovą, kuris leidžia pasikeisti pamainomis prieš egzaminą. Kitas privalo dirbti pagal griežtą grafiką. Vienas dirba dešimt minučių nuo universiteto, kitas kasdien sugaišta po valandą ar daugiau kelionei.

Darbas ne visada reiškia, kad nukentės studijų kokybė 

Svarbu neskubėti daryti klaidingų prielaidų – teigti, kad dirbantis studentas būtinai mokysis prasčiau.

Tyrimai atskleidžia sudėtingesnę situaciją. Darbas gali suteikti naudingos patirties, finansinio savarankiškumo ir kontaktų. Ypač vertinga, kai studentas dirba pagal specialybę.

Tačiau kai darbo valandų daugėja, didėja ir rizika, kad studentas pradės aukoti miegą, poilsį, socialinį gyvenimą ar mokymosi laiką. 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų tyrime nustatyta, kad didelė dalis dirbančių studentų dirbti pradeda jau pirmame kurse, dažniausiai dirba 10–20 arba 21–30 valandų per savaitę. Tyrėjai taip pat akcentuoja galimą neigiamą poveikį emocinei ir socialinei gerovei bei studijų rezultatams.

Ką daryti, jei pinigų reikia, bet dirbti sunku?

Prieš ieškant darbo verta įsivertinti, ar tikrai būtina dirbti tiek, kiek planuojama. Kai kuriais atvejais dalį finansinės naštos galima sumažinti pasinaudojus valstybės parama.

Pavyzdžiui, 2026 m. socialinė stipendija Lietuvoje siekia 481 eurą per mėnesį ir gali būti skiriama studentams, atitinkantiems nustatytus socialinius kriterijus. Prašymą reikia teikti kiekvieną semestrą.

Todėl studentui, kuriam trūksta finansų, verta pasidomėti ne tik darbo skelbimais, bet ir aukštosios mokyklos bei Valstybinio studijų fondo siūloma parama. Fondo studentams skirtoje informacijoje aprašomos socialinių stipendijų, valstybės remiamų paskolų, studijų stipendijų, tikslinių išmokų ir kitų paramos priemonių galimybės.

Tad dirbti ar nedirbti?

Ko gero, teisingiausias atsakymas būtų toks: jeigu gali sau leisti pirmame kurse nedirbti, verta bent pirmą semestrą išbandyti vien studijas. Jei dirbti būtina – verta ieškoti ne bet kokio, o kuo lankstesnio darbo.

Pirmas kursas yra laikas, kai studentas mokosi ne tik pasirinktą specialybę, bet ir pačių studijų – kaip planuoti laiką, kaip ruoštis egzaminams, kiek laiko užima rašto ir kiti darbai ir kaip išlaikyti balansą.

Jeigu dirbti reikia, nebūtinai reiškia, kad teks rinktis tarp darbo ir mokslų. Tačiau svarbu suprasti, kad darbas 0,5 etato visais atvejais nėra vienodas.

Vienam tai gali būti kelių pamainų darbas su galimybe grafiką susidėlioti pagal paskaitas. Kitam – griežtas grafikas, viršvalandžiai ir nuolatinis konfliktas tarp darbo ir studijų.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek valandų nurodyta darbo sutartyje, o kiek realiai energijos ir laiko lieka po darbo.

Studijuoti ir dirbti įmanoma. Tačiau klausimas turėtų būti ne „ar įmanoma?“, o „kokiomis sąlygomis tai įmanoma nepakenkiant nei studijų kokybei, nei savo sveikatai ir socialiniam gyvenimui?“

Būtent į šį klausimą kiekvienam studentui tenka atsakyti pačiam.