„Aiškų atsakymą į tokius klausimus turi vos 4-5 proc. jaunų žmonių. Didžioji dalis nepažįsta savęs ir nežino, nei kaip save pažinti, nei kur rasti informacijos apie būsimąją profesiją. Vadinasi, kažkas turi padėti, patarti, nukreipti. Deja, ugdymas karjerai pas mus apleistas“, – pastebi pašnekovas.

Ką patartų A. Smailys tiems moksleiviams, kuriems šiemet teks rinktis būsimąją profesiją, ir kurie kol kas neturi atsakymo į tą sunkųjį klausimą – ką man geriausia daryti, kokia veikla man tinka? Psichologo teigimu, tam reikia 5 svarbių žingsnių.

Pažink: save, veiklas, profesijas

Pirmiausia – pažinti save. Psichologas, pats sukūręs nemažai įvairiausių testų, skirtų atskleisti asmenybės tipą, polinkius, trauką link vienos ar kitos veiklos, perspėja: tokių testų, kurie vien tik pagal gebėjimus ar charakterio savybes tiksliai parinktų tinkamiausią profesiją, nėra. Testas – tik pagalbinė priemonė.

Geriausias būdas save pažinti – veikloje. Tad pravartu dalyvauti visur, kur tik įmanoma ką nors praktiškai veikti: įvairiuose būreliuose, sporte, savanoriškoje veikloje, vasaros praktikos ir pan. Stebėti, kaip jautiesi, kas sekasi, ar įdomi, ar patraukli viena ar kita veikla.

„Konsultuodamas jaunuolius, klausiu – ką apie save sužinojai, ką supratai, kai dirbai vieną ar kitą darbą? Ir neretai išgirstu – jog, tarkime, netinka darbas su žmonėmis, bet labai patinka kažką dirbti su daiktais.

Antra  – reikia pažinti profesijas, ir tai yra rimtas darbas. Profesijų – daugybė, jos sudaro sistemą, reikia jomis domėtis, jas nagrinėti. Keistoka, bet netgi retas dvyliktokas žino apie atvirą informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemą AIKOS, kuri teikia informaciją apie​ mokymosi galimybes Lietuvoje ir galima rasti visų studijų programų aprašymus.

Kažkas yra skaičiavęs, jog vien susipažinti su AIKOS tinklalapyje pateiktomis studijų programomis, reikėtų 20-40 valandų. Išties – reikia padirbėti, kad suvoktum, kuo vienos programos skiriasi nuo kitų, kokios kompetencijos ir kvalifikacijos įgyjamos, ką ir kokioje srityje galėsi veikti. Šitaip, beje, galima geriau pažinti profesijas ir taip suvokti, kurios labiau domina“, – pasakojo pašnekovas.

Pasitikėk, rinkis, nuspręsk

Taip pat reikia turėti, iš ko rinktis. A. Smailio pastebėjimu, žmonės dažniausiai renkasi iš to, ką žino – o reikėtų rinktis iš to, kas apskritai yra. Vadinasi, reikia sužinoti, kas dar yra,  nesirinkti skubotai.

Trečias svarbus dalykas – pasitikėjimas savimi.

„Pasitikėjimas savimi atsiranda maždaug 5-6 klasėje – ir būtent tuo metu reikia įdėti pastangų,  kad vaikas išsiugdytų to pasitikėjimo pakankamai. Tegu matematika nesiseka – gal jis, tarkime, gerai piešia. Ar gal nemoka abstrakčių dalykų, bet puikiai sekasi praktiniai darbai. Kad žmogus, nepaisant akademinių pasiekimų, vis tiek išlaikytų pasitikėjimą savimi. Tada adekvačiai rinksis ir neis iš piktumo bet kur, niekur, ar ten, kur kas nors lieps“, – taikliai įžvelgė pašnekovas.

Pasak A. Smailio, pasitikėjimas savimi nereiškia, jog žmogus iš anksto užsitikrinęs, kad bus sėkmingas. Pasitikėjimas – kai drįsti bandyti, pažiūrėti, ar tu tai gali. Gerai, jei kiti tai skatina, jei sako – pabandei, neišėjo – bet kažko iš to išmokai: dabar žinosi, ko trūko ir vėl gali bandyti.

„Tokį pasitikėjimą savimi vėlgi didina praktika, kažko darymas – ir aplinkinių reakcijos: ar tau leidžia klysti, ar tave palaiko, ne nuvertina, ne gąsdina, o drąsina. Tai, ką girdi iš aplinkinių, labai svarbu: ar sprendi pats (-i), o gal svarbūs klausimai sprendžiami už tave?

Kai išties gali susidurti su klausimu ir pats (-i) po truputį jį įveikti – tai augina pasitikėjimą savimi.

Pasitikintis savimi žmogus pasitikės ir savo polinkio, pasirinkimo tikrumu, ir eis ten, kur patinka, ir lavins būtent tuos savo gebėjimus. Profesijos sėkmę juk lemia ne tiek gebėjimai – kiek lemia interesas. Jei žmogui įdomu, jis padaro daug geresnę karjerą, negu tada, kai turi gabumų ­– bet pati veikla nedomina“, – pabrėžė karjeros konsultantas.

Mokykis priimti sprendimus

Ketvirtas žingsnis – reikia gebėti priimti sprendimus. Pasak A. Smailio, anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog Lietuvos visuomenė nėra pratusi savarankiškai priimti sprendimų: „Dažniau mums pasako, kas yra teisinga – o tu daryk“.

Gebėjimas priimti sprendimus svarbus – nes nepratusį, kai jau prireikia, ištinka stresas, pasitaiko vengimo, atidėliojimo, panikavimo arba jaudinimosi, kad suklysi.

„Sprendimams reikia laiko ir dėmesio: surinkti informaciją, patyrinėti, pamodeliuoti, kas bus, jei elgsiesi taip ar kitaip. Tada nuspręsta bus dalykiniame lygyje, ne emociniame („O, čia įdomu!“) arba santykių lygyje („Specialybė vertinama“, „Tėvai liepė“).

Galima netgi remtis intuicija – bet pirmiau pažinus save, profesijas, įgavus pasitikėjimo savimi. Tai padeda atsilaikyti prieš spaudimą – nes iš tėvų, mokytojų, aplinkos to spaudimo yra.  Pasirengti priimti tokius sprendimus galėtų padėti ugdymo karjerai specialistas“, – kalbėjo pašnekovas.

Penktas žingsnis – ugdytis gebėjimą planuoti savo gyvenimo reikalus ir tuos planus įgyvendinti.  Jausti laiką, neišleisti iš akių tikslo, žiūrėti, ką ir kokiu nuoseklumu reikia padaryti to tikslo siekiant – to reikėtų pradėti mokytis gerokai anksčiau, nei 12 klasėje.

Konsultuodamas moksleivius, A. Smailys su jaunais žmonėmis kartu analizuoja jų asmeninius tyrimo rezultatus, konkrečią situaciją, naudoja teisingo tikslų išsikėlimo ir pasiekimo metodikas, analizuoja patirtį ir iš jos aiškėjančius gebėjimus bei potraukius, padeda sistemingai susipažinti su profesijų pasau

„Man ši pagalba moksleiviams yra labai prasminga, nes puikiai žinau klaidų šioje srityje kainą ir patinkančios veiklos svarbą žmogaus viso gyvenimo kokybei ir, drąsiai galima sakyti, laimei“, – šyptelėjo pašnekovas ir pabaigai išsakė dar keletą patarimų moksleiviams.

 

  • Neieškok perspektyvios profesijos – ieškok, kur tu būsi perspektyvus (-i) specialistas (-ė). Jei tiks ir bus įdomu – susikursi perspektyvą, nesvarbu, kokia tai profesija.
  • Neskubėk, laikykis savo krypties. Nebijok perlaikyti valstybinių brandos egzaminų. Jei tavo kryptis aiški, o egzamino įvertinimas poprastis – skirk tam dar vienerius metus (įstojęs (-usi) ne ten, prarasi daugiau). Tokių atvejų būta, ir jie buvo sėkmingi. Žinoma, daug priklauso ir nuo tėvų palaikymo.
  • Skirk laiko savo nemokyklinių patirčių inventorizacijai: prisimink visas veiklas, ką esi lankęs, dirbęs, veikęs – ir prie kiekvienos parašyk, kas apie tave iš tos veiklos paaiškėjo, kokios tavo stiprybės.
  • Paprašyk, kad tavo savybių sąrašą įvertintų geranoriški žmonės, kuriais pasitiki, ir kurie tave pažįsta. Tokių, kurie pasakys, kaip tave mato, įvertins, kiek tiesos tavajame įsivertinime. Tie žmonės gali būti tėvai, bet nebūtinai.
  • Susipažink su profesijų „meniu“ – ir jei matai, kad reikia pagalbos susiorientuoti – kreipkis į karjeros konsultantą.