Vaikinas sako jau nebesiskaičiuojantis, kiek kartų metė ir vėl įsidarbino knygyne konsultantu: šis darbas jam itin „prilipo“, o vienu metu net teko ne tik krimsti mokslus, bet ir dirbti dviejuose darbuose. 

Mangirdo neįmanoma nepastebėti: visuomet puikiai nusiteikęs, mandagus, komunikabilus, empatiškas ir apsuptas žmonių. Atrodo, kad šį jauną žmogų visada lydi sėkmė, tačiau akivaizdu. – iki jos prisikasti nėra taip paprasta. 

- Mangirdai, gal pameni, kaip pildei stojimo prašymą ir kiek studijų programų jame įrašei?

- Puikiai prisimenu tą laikotarpį – likus vos kelioms dienoms iki stojimų pateikimo termino, aš visiškai peržiūrėjau ir pakeičiau savo pasirinkimų sąrašą. Galvoje sukosi daug minčių, daug abejonių, bet galiausiai nusprendžiau pasitikėti savimi. 

Kūrybos ir pramogų industrijos SMK Aukštojoje mokykloje atsidūrė pirmoje vietoje. Nors dažnai sakau, kad stengiuosi mažiau klausyti neprašytų patarimų, bet tuo metu jų tikrai netrūko. 

Ir vis tiek kažkur viduje kirbėjo abejonė – o kas, jei nepavyks? O kas, jei nepriims? Todėl kai pamačiau, kad įstojau, tas jausmas buvo labai tikras. Ne tik džiaugsmas, bet ir palengvėjimas. Ir iki šiol jaučiu, kad tai buvo teisingas pasirinkimas.

- O kodėl rinkaisi būtent šias studijas? Kas tau buvo svarbu tame pasirinkimų kelyje?

- Tai studijos, kurios man padėjo įgyti ne tik teorinių žinių vieta, bet ir tapo erdve bandyti, klysti, atrasti ir vėl bandyti iš naujo. Jos leidžia paliesti labai skirtingas sritis – nuo kūrybos iki komunikacijos strategijų, nuo renginių organizavimo iki darbo su žmonėmis. Man kaip žmogui, kuris nemėgsta stovėti vietoje, tai buvo labai svarbu. Norėjosi ne siauro kelio, o galimybės pamatyti platesnį vaizdą.

Renkantis studijas, man vienas svarbiausių dalykų buvo ne tik pati programa, bet ir aplinka. Nors esu iš mažesnio miestelio, bet mano mokykla buvo moderni, todėl buvau įpratęs prie jaukios, šiuolaikiškos erdvės. 

Dėl to labai aiškiai jaučiau – noriu mokytis ten, kur tiesiog gera būti. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas.

Dažnai girdžiu sakant, kad tai studijos „apie viską ir apie nieką“. Bet aš su tuo visiškai nesutinku. Mano patirtis rodo, kad jos yra apie viską – ir tai yra jų stiprybė. Jos atveria daug kelių: komunikacija, renginių organizavimas, rinkodara. Ir būtent per tai gali atrasti savo kryptį. Jeigu žmogus dar ieško savęs, nori pabandyti, suprasti, kas jam tinka – tai tikrai gera pradžia. Nors pats visą laiką galvojau, kad būtų smagu dirbti su renginiais. Tačiau bestudijuodamas supratau, kad komunikacija ir rinkodara man daug įdomiau nei patys renginiai.

(nuotrauka:https://www.kurstoti.lt/ap/m/20448.jpg?1773930010)


- Kada pradėjai dirbti – nuo pat pirmo kurso ar vėliau? Kaip ieškojai darbo?

Nuo pat pradžių sau buvau išsikėlęs tikslą – noriu išsilaikyti pats. Todėl pasinaudojau studijų paskola. Nors informacijos apie ją tikrai nebuvo daug ir teko nemažai pačiam ieškoti, klausinėti, konsultuotis, šiandien galiu pasakyti – tai buvo sprendimas, kuris man suteikė galimybę judėti pirmyn ir nesustoti.

Vos tik prasidėjo studijos, supratau, kad nenoriu laukti – noriu veikti. Todėl iš karto pradėjau ieškoti darbo. Buvau susiplanavęs net kelis darbo pokalbius per vieną savaitę, atrodė, kad viskas juda labai greitai ir kryptingai. 

Tačiau gyvenimas kartais turi savo planų – susirgau, visus pokalbius teko atšaukti. Tuo momentu atrodė, kad viskas grįžta į pradžią. Bet būtent tada įvyko vienas mažas, bet svarbus dalykas – iš visų darbdavių būtent „Vagos“ knygynas susisiekė su manimi dar kartą. Tas vienas skambutis iš esmės ir nulėmė mano pirmojo darbo pradžią. Taip atsidūriau knygyne – vietoje, į kurią, kaip vėliau paaiškėjo, dar ne kartą teks sugrįžti.

- Kaip vis susiklostydavo taip, kad sugrįždavai į knygyną?

- Mano kelias prasidėjo knygyne, bet tuo tikrai nesibaigė. Vėliau, atsiradus praktikai Lazdijų rajono savivaldybėje, teko iš knygyno išeiti. Praktikos metu dirbau komunikacijos ir dokumentų skyriuje – tai buvo pirmasis rimtesnis specialybės „pasibandymas“. 

Tuo pačiu išbandžiau ir visiškai kitokį, sezoninį darbą – prekybą petardomis. Po šio etapo vėl sugrįžau į knygyną. Atrodė, kad tai vieta, kuri vis kažkaip mane susiranda. 

Tačiau ilgainiui pajutau, kad noriu daugiau iššūkių, daugiau tempo, daugiau atsakomybės. Tuomet išėjau dirbti į degalinę Vilniuje, kur praleidau apie 10 mėnesių. Ir būtent tada įvyko įdomiausia dalis – bedirbdamas degalinėje, vėl sulaukiau pasiūlymo sugrįžti į knygyną. 

Šį kartą viskas buvo kitaip. Aš jau buvau sukaupęs patirties, aiškiau žinojau, ko noriu, todėl iškėliau tam tikras sąlygas. Knygynas turėjo savas, bet pavyko rasti bendrą sprendimą. 

Taip susiklostė, kad kurį laiką dirbau abiejuose darbuose vienu metu ir tuo pačiu studijavau. Tai buvo intensyvus laikotarpis – daug atsakomybės, mažai laisvo laiko, bet labai daug augimo. Ir nors gali pasirodyti, kad toks tempas turėjo pakenkti mokslams, buvo priešingai – rezultatai net pagerėjo. Kai darai viską nuoširdžiai ir jauti prasmę, atsiranda ir energijos.

- Vadinasi, derinti studijas ir darbą sekėsi visai neblogai, ar ne? Kaip atrodydavo tavo diena?

- Pradžia tikrai nebuvo lengva. Reikėjo priprasti prie nuolatinio tempo, prie atsakomybės, prie to, kad laikas tampa labai aiškiai suplanuotas. Buvo dienų, kai jautiesi pavargęs dar neprasidėjus dienai. Buvo momentų, kai norėjosi viską sustabdyti ir tiesiog pailsėti. Bet tuo pačiu buvo ir labai aiškus vidinis jausmas – žinau, dėl ko tai darau.

Dažniausiai paskaitos vykdavo iki pietų, todėl po jų keliaudavau į darbus. Kartais tekdavo spręsti ir visai netikėtas situacijas – pavyzdžiui, perimti susirgusių kolegų pamainas. Tokiais momentais supranti, kad turi greitai reaguoti, planuoti, prisiimti atsakomybę. 

Tai nebuvo lengva, bet labai užaugino. Ir kai tik išpuldavo laisvesnis savaitgalis, grįždavau namo į gimtinę. Tas grįžimas visada primindavo, kodėl visa tai darau.

- Kaip nutiko, kad grįžai į gimtąjį miestą? Nesužavėjo gyvenimas sostinėje? 

- Būdamas vos dvylikos, labai aiškiai sau sakiau – užaugęs iš čia išvažiuosiu. Atrodė, kad mažas miestelis negali pasiūlyti tiek galimybių, kiek didmiestis, todėl mintyse jau kūriau gyvenimą kažkur kitur. Planas buvo paprastas: išvykti ir grįžti tik aplankyti tėvų. 

Tačiau bėgant metams viskas pradėjo keistis. Keitėsi požiūris, vertybės, supratimas, kas iš tikrųjų svarbu. Supratau, kad tas „mažas kraštas“, iš kurio taip norėjau pabėgti, iš tiesų yra vieta, kurioje jaučiuosi savas. Vieta, kur kiekvienas kampelis turi prisiminimą. 

Studijų metais dažnai visiems pasakodavau apie Lazdijus – pristatymuose, pokalbiuose su kursiokais ir dėstytojais. Man buvo svarbu parodyti, kad čia verda gyvenimas, kad čia taip pat vyksta unikalūs dalykai. 

Kartą papasakojau apie vištų lenktynes. Dėstytojas, kilęs iš Panevėžio, iš pradžių manė, kad juokauju. Bet kai susirado informaciją ir pamatė, kad tai tiesa, nuoširdžiai susidomėjo ir net svarstė į jas atvažiuoti. 

Tokie momentai dar labiau sustiprino mano suvokimą, kad turiu kuo didžiuotis. Šiandien galiu drąsiai pasakyti – grįžau ne todėl, kad kažkur kitur nepasisekė. Grįžau todėl, kad noriu čia kurti, augti ir būti dalimi to, kas vyksta mano krašte.

- Jei galėtum atsukti laiką, ką per visą šį studijavimo laikotarpį darytum kitaip? 

- Atvirai – daug ko nekeisčiau. Visi sprendimai, net ir tie, kurie tuo metu atrodė kaip klaidos, mane kažko išmokė. Ir dažniausiai – daugiau nei tie, kurie sekėsi lengvai. Gal tik vieną dalyką daryčiau kitaip – mažiau abejoti savimi. Dažniau pasitikėti tuo vidiniu jausmu ir nebijoti pabandyti net tada, kai atrodo, kad dar nesi visiškai pasiruošęs. 

Nes dažniausiai būtent tie momentai, kai išeini iš komforto zonos, ir tampa svarbiausiais lūžio taškais. Ir, ko gero, sau pasakyčiau paprastą dalyką – viskas ateina savu laiku, svarbiausia yra nebijoti eiti pirmyn. Kaip ir patys rezultatai, kurie ateina savu laiku. 

Rūta Anusevičienė