Linos kelias prasidėjo paprastai: po dešimtos klasės ji stojo į tuomet dar Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinę mokyklą, siekdama namų ūkio ekonomės–virėjos kvalifikacijos. „Nuo vaikystės žavėjausi močiutės gaminamais patiekalais ir jos entuziazmu gaminti iš ‘nieko’“, – pasakoja Lina. Virtuvėje ji ne tik mokėsi patiekalų ruošos paslapčių, bet ir suprato, kaip svarbu ugdyti kitų supratimą apie maistą, kūrybiškumą bei kultūrą. Po pamokų virtuvėje sekė užsiėmimai siuvimo klasėje, susipažinimas su vaikų auklėjimu ir žemės ūkio pagrindais – taip gimė platus žinių horizontas, leidęs suprasti, kad jos pašaukimas apims daugiau nei vieną specialybę.
Sužavėta augalų pasauliu, Lina tęsė studijas kraštotvarkos srityje ir, baigusi universitetą, grįžo į PMC – bet jau kaip dekoratyvinio apželdinimo mokytoja. Pirmosios pamokos, užimant mokytojos vietą, atnešė ne tik jaudulį, bet ir tam tikrą nerimą: „Pradžioje trūko patirties, buvo nedrąsu stoti prieš klasę, o kartais norėjosi viską mesti. Tačiau palaikymas ir tikėjimas savo jėgomis padėjo įveikti baimes ir likti šioje įstaigoje.“ Kolegų – daugelio jų buvusių mokytojų – bendrystė ir profesinė draugystė netrukus tapo antra šeima.
Lina tvirtina, jog mokymosi džiaugsmas niekada neišblėsta – todėl prieš kelerius metus ji vėl sugrįžo į PMC, norėdama tapti siuvėja. Nauja profesija atvėrė dar vieną kūrybinį kanalą: „Dabar galiu puošti savo artimuosius, kurti drabužių modelius ir papuošalus bei nuolat ieškoti naujų rankdarbių idėjų.“ Ši patirtis sustiprino jos įsitikinimą, kad tobulėti ir gilinti žinias galima visą gyvenimą.
Įvairūs iššūkiai, su kuriais Lina susidūrė, dar labiau užgrūdino jos charakterį. Ji pripažįsta, jog be tėvų, mokytojų ir ypač dviejų autoritetų – mokytojos ir auklėtojos Alvyros Balčiūnienės bei siuvimo profesijos mokytojos Linos Pumputienės – kelias būtų buvęs ženkliai sunkesnis. Jų padrąsinimai, praktiški patarimai ir neišsenkantis optimizmas padėjo išlaikyti motyvaciją net tuomet, kai kilo abejonių savo jėgomis. Šią paramą Lina laiko svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu.
Per ilgą ir įvairiapusę savo kelionę ji išmoko ne tik profesinių įgūdžių, bet ir ištvermės, ryžto, drąsos nesustoti, kai nesiseka, bei gebėjimo atrasti naujų galimybių net sunkiausių situacijų akivaizdoje. Į save pradiniame etape Lina kreiptųsi su patarimu: „Būk drąsi, eik pirmyn, nieko nebijok, pasitikėk savimi ir savo širdies šnabždesiu – taip atsiras jėgų žengti dar toliau.“ Dabar ji linki tiems, kurie žengia panašiu keliu, drąsiai priimti iššūkius, niekada nenuleisti rankų ir tikėti, jog kiekviena pamoka, netgi klaidos, yra svarbios.
Linos Kelpšienės istorija apjungia vaikystės smalsumą, nuolatinį mokymąsi ir norą dalintis sukauptomis žiniomis su kitais. Ji įrodo, kad net ir vienos mokyklos ribose slypi begalė galimybių – nuo virtuvės iki bibliotekos slenksčio, nuo sėkmingos virėjos iki kūrybingos siuvėjos ir įkvepiančios mokytojos. Ir, jei tik būtų galimybė vėl rinktis, Lina neabejotų: Panevėžio mokymo centras – jos augimo ir svajonių vieta.
