– Kodėl pasirinkai vykti į Airiją? Kokį įspūdį tau paliko ši šalis?

 – Pildant paraišką prioritetinė šalis buvo JAV, o antroje vietoje Airija. Rinkausi šias valstybes, nes čia kalbama angliškai, norėjau atlikti praktiką šalyje, kurios kalbą moku gana neblogai.

Kadangi man yra tekę lankytis Jungtinėje Karalystėje, Airijoje viskas atrodė gana įprasta, didelės nuostabos nebuvo. Pirmą kartą važiuojant autobusu nežinojau, kad jame nepriima popierinių pinigų, todėl atsigręžiau į keleivius, sušukau „Gal kas nors galite iškeisti 20 eurų?“ ir buvau maloniai nustebintas, kad net keli žmonės pasisiūlė sumokėti už mano bilietą. Taigi jau nuo pirmų dienų susidariau gerą įspūdį apie vietinius ir iki šiol jis yra teigiamas, nes žmonės čia labai malonūs.

Iš nemalonių dalykų Airijoje galiu išvardinti tik kelis: eismas ir orai. Gyvenu pačiame miesto centre, čia labai daug mašinų, todėl siekiant sumažinti spūstis, šviesoforai yra sureguliuoti ne pėsčiųjų naudai – įprasta matyti žmones bėgančius degant raudonam šviesoforo signalui, gali prabėgti prieš pat policijos automobilį ir niekas nesureaguos. Orai labai neprognozuojami, gana dažnai lyja lietus, visą laiką nešiojuosi skėtį, tačiau privalumas tas, kad čia gana šilta.

– Kokie kultūriniai skirtumai tave labiausiai nustebino?

– Ryškių kultūrinių skirtumų nepastebėjau, tačiau nustebino airių požiūris į religiją. Stebino katalikų airių bei protestantų britų susipriešinimas. Nors konfliktai Šiaurės Airijoje jau aprimę, tačiau iš vietinių teko girdėti pasakojimų apie bandymus nunuodyti arba užpuolimus dėl religinių sumetimų. Anot ai

– Kodėl susidomėjai pasiūlymu atlikti praktiką LR ambasadoje?

– Susidomėjau, nes tai šioks toks iššūkis. Nėra labai lengva pirmą kartą vienam išvykti į užsienį ir be niekieno pagalbos susirasti gyvenamąją vietą, įsikurti ir rūpintis kitais buitiniais klausimais. Taip pat ši praktika atrodė patraukli dėl galimybės pasisemti daugiau patirties, žinių apie valstybę. Be to, studijų metais atsirado susidomėjimas diplomatine tarnyba, buvo smalsu pamatyti ambasados darbą iš vidaus.

– Kokia darbo diena ambasadoje?

– Darbo diena trunka nuo 9 val. iki 17 val. Pirmadieniais ji prasideda nuo 8 ambasados darbuotojų susirinkimo, kurio metu aptariami einamieji klausimai dėl įvairių renginių, diplomatinių, konsulinių niuansų. Vėliau vyksta konsulinis priėmimas – į ambasadą atvyksta gyventojai, kreipiasi dėl įvairių priežasčių.

Darbai būna labai įvairūs, įprastai reikia rašyti įvairius raštus, įgaliojimus, kartais tenka dirbti priimamajame – ten reikia pasitikti gyventojus, patikrinti jų dokumentus, konsultuoti ir t.t. Po priėmimo reikia baigti tvarkyti dokumentus, kuriuos užpildė gyventojai.

Kelis kartus per savaitę priiminėjau gyventojų skambučius, konsultavau konsuliniais klausimais, registravau priėmimui. Kas dvi savaites atvyksta diplomatinis paštas su naujais pasais ir gimimo/santuokos liudijimais, tuomet būna daug darbo, nes reikia duomenis suvesti į anketas, viską sudėti į archyvinius stalčius ir t.t.

Tai pagrindiniai darbai, tačiau be jų buvo ir neeilinių užduočių: per įvairius renginius reikėjo padėti gaminti kvietimus svečiams, prisidėti prie patalpų parengimo renginiams. Kolektyvas labai paslaugus ir draugiškas, darbuotojai patyrę ir į bet kurį galėjau kreiptis pagalbos iškilus klausimams.

– Ar atlikdamas praktikos užduotis pritaikei studijų metu įgytas žinias?

– Studijos universitete buvo naudingos dėl savo plataus pobūdžio, nes ambasadoje žmonėms dažnai tenka patarti įvairiais klausimais, yra nedidelis personalas ir labai daug veiklos sričių. Neveltui atrankoje į diplomatinę tarnybą kandidatai turi spręsti testus, kurie apima itin daug sričių (istorija, geografija, politika, menai ir t. t.).

– Ką veiki laisvu nuo praktikos laiku? Koks tavo laisvalaikis Airijoje?

– Sekmadieniais dalyvaudavau Šv. Patriko dienos karnavalo repeticijose su vietinės lietuvių bendruomenės nariais. Ši šventė labai populiari Airijoje – su kostiumais žygiuojama per miestą, tikrai buvo įdomu.

Ambasados darbuotojai aprodė man įdomiausias miesto vietas. Gyvenau bute su korėjiečiu, brazilu ir airiu, dažnai leisdavome laiką kartu, tikrai įdomu buvo pabendrauti su užsieniečiais iš tokių skirtingų šalių.

– Kokias su praktika susijusias ateities perspektyvas pastebi?

 – Manau, kad žinios pravers, o ir įgyta patirtis labai įvairi ir naudinga. Manau, kad ši praktika paskatins siekti pradėti karjerą diplomatinėje tarnyboje. Galvodamas apie savo ateitį kartais baiminuosi, kad galiu „užstrigti“ nuobodžiame darbe, kur retai įvyksta kažkas naujo, kamuoja rutina, o diplomatinė tarnyba man patraukli dėl rotacijų, darbo skirtingose šalyse.

Airijoje gyvenanti lietuvių bendruomenė yra viena iš didžiausių pasaulyje.

 

Teksto autorė – Gabrielė Gugytė

facebook_logoKur stoti