„Esant universitete, tu turi pažindintis su žmonėmis, su administracija, grupiokais. Reikia mokėti save pateikti, paklausti klausimus kada reikia, mokėti susipažinti. Tam padaryti yra daug būdų, kuriais noriu pasidalinti“, – kalbėjo KTU studentas.

Šį kartą kalbėsime apie „networkinimą“. Šiam angliškam žodžiui mūsų kalboje atitikmenų nėra, tačiau manome, kad daugelis jaunimo žino ir supranta jo esmę. Jei paprasčiau, tai yra sąmoningos ir aktyvios pastangos, kuriant, palaikant ir plečiant pažinčių ratą, suteikiantį papildomų galimybių gyvenime, karjeroje, versle. Tai kodėl žmonės tai daro? Anot pašnekovo, dažniausiai išskiriamos pagrindinės priežastys: verslas ir pinigai, darbas, mokymasis, socialiniai interesai bei problemų sprendimas.

A.Rastenis pabrėžia, kad nors mūsų visuomenėje vis girdima, kad Lietuva – švogerių kraštas, tačiau pažintys nėra blogai. Anot jo, net 85 procentai darbo pozicijų yra užpildoma per pažintis joms nepatekus į darbo skelbimų portalus. Vaikinas taip pat pabrėžia, kad nors daugelis mano, kad „networkinimas“ yra ekstravertų dalykas. Nereikėtų apsigauti. „Nesvarbu, ar esi intravertas, ar ekstravertas. Nėra jokio skirtumo. Pavyzdys esu aš, nes nemokėjau bendrauti, bet to išmokau. Visko galima išmokti. Už kiekvieno žmogaus slypi neatrasta galimybė ar istorija“, – savo patirtimi dalijosi trečiakursis.

A.Rastenis pabrėžia, kad yra du „networkinimo“ būdai: spontaniškas ir strateginis. Kalbėdamas apie spontanišką, vaikinas teigė: „Tie, kurie sako, kad „nenetworkina“ arba tai daro kartą per savaitę, meluoja. Spontaniškas vyksta visada ir visur.“ Strateginis būdas – šiek tiek sudėtingesnis ir reikalaujantis pasiruošimo. KTU studentas išskiria net tris punktus, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį. Anot A.Rastenio, pirmasis – reikia pasidomėti jais dar prieš gyvai juos sutinkant (Linkedin, Google). Kitas svarbus aspektas – pagalvoti, kaip galėtum su jais kalbėti, ką klausti, ką pasakyti. Pamąstyti, kokios gali būti bendros temos, bendri taškai. Pabaigai, tu turi žinoti aiškų tikslą ir jo siekti bendravimo metu.

Kiekvienas „networkinimas“ turi savo „small talk‘ą“ ir prisistatymą. Kas tai per dalykas? Pirmasis komponentas – trumpas pokalbis, kurį mėgsta ne tik užsieniečiai, bet ir mes, lietuviai. Tai pokalbis apie tai, kuo užsiimi, ką gyvenime veiki, net apie paprasčiausią orą. Pokalbis yra lyg ledlaužis pokalbiuose, kuriuose itin ženkliai skiriasi pašnekovų amžius. A.Rastenis atskleidžia formulę, kas turėtų būti tame „small talk‘e“:

  • Labas.
  • Komplimentas.
  • Klausimas.
  • Išnaudoti aplinką.
  • Oras.
  • Kaip sužinojai apie [xyz]?
  • Su kuo šiandien čia atėjai?

Niekas „networkinime“ nevyks, jei nemokėsite savęs pateikti ir pristatyti. Prisistatymui puikiai tiks trys paprasti komponentai:

  • Mano vardas [...].
  • Aš darau [...] ir mano rezultatai [...] bei kodėl.
  • Šiuo metu ieškau [...].

Pokalbio pabaigai A.Rastenis tikina, kad viską galima pasiekti tik nuolatos praktikuojantis: niekas nevyksta savaime, o ir bendrauti tik vienetai turi kaip duotybę. Vaikinas drąsina nebijoti ir išdrįsti prieiti prie žmonių, su kuriais norima susipažinti. Taip pat nereikia bijoti paklausti ir paprašyti, pasirodyti kvailu ar pripažinti, kad ko nors nežinai.

KTU trečiakursis taip pat ragina būsimus studentus savanoriauti, dalyvauti universiteto renginiuose. Jis atkreipia dėmesį, kad karto pasimatyti mažai. Reikia reguliariai pasilabinti su tuo žmogumi, kad jis tave tikrai įsidėmėtų. Ryšį po pažinties galima palaikyti įvairiais būdais, tinka ir el.paštas, ir LinkedIn. A.Rastenis taip pat atkreipia dėmesį, kad norint pritraukti žmones, užmegzti kontaktus reikia rodyti užsidegimą, žingeidumą, smalsumą bei visada pagalvoti, kuo gali būti naudingas kitam ir ko jam reikia.