Pasitikrink: ar apie tai rašei egzamino rašinyje?

Apie ką galėjo rašyti abiturientai?

Primename, kad šiais metais abiturientai, nusprendę laikyti valstybinį brandos egzaminą, samprotavimo rašinį galėjo rašyti pasirinkta viena iš temų: „Kas žmogui teikia ramybę?“ (nurodomi tokie autoriai: Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Aistis) arba „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ (nurodomi tokie autoriai: Jonas Radvanas, Česlovas Milošas, Šatrijos Ragana). Būtent pirmąją temą dažniausiai rinkosi po egzamino kalbinti Vilniaus Užupio gimnazijos abiturientai.

Literatūrinio rašinio temą buvo galima pasirinkti iš: „Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje“ (autoriai – Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Marcelijus Martinaitis) arba „Vilnius lietuvių literatūroje“ (autoriai – Judita Vaičiūnaitė, Maironis, Jurgis Kunčinas).

Tiems, kurie nusprendė egzaminą laikyti mokykliniu lygiu, siūloma samprotavimo rašinius rašyti temomis: „Ką reiškia būti pilietiškam?“ (Jonas Radvanas, Mikalojus Daukša, Vincas Kudirka) arba „Kaip žmogus keičia savo gyvenamąją aplinką?“ (Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marius Katiliškis), literatūrinius – „Tėvo ir vaiko ryšys lietuvių literatūroje“ (Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Antanas Škėma) arba „Prūsijos lietuvninkų bendruomenė lietuvių literatūroje“ (Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Justinas Marcinkevičius).

Mokyklinio egzamino temos aiškios

„Mano manymu, mokyklinio egzamino temos šįmet buvo gana aiškios ir suprantamos. Pernai kiek buvo persistengta su tema apie šventes, šįmet vaizdas geresnis. Tarkim, tema „Ką reiškia būti pilietiškam?“ tiesiogiai siejasi su Jono Radvano, Mikalojaus Daukšos ir Vinco Kudirkos kūryba. Bent kiek literatūros lauke susivokiančiam mokiniui tikrai nesunku buvo kalbėti apie pilietiškumą kaip pareigą ginti savo tėvynę, svarbiausių tautinių simbolių saugojimą ar aktyvų darbą dėl savo tautos“, – kalbėjo M. Grigaitis.

Anot mokytojo, galima kibti prie temos „Kaip žmogus keičia savo gyvenamąją aplinką?“. M. Grigaičio galva, šioje temoje pasirinkta netiksli formuluotė: greičiausiai čia turėta galvoje, kaip žmogų veikia aplinkos pakeitimas. Tuomet nurodyti autoriais gana nesunku pasiremti: Vaižganto atveju galima kalbėti, kad žmogui būtų per daug sunku palikti savo gimtą vietą (Mykoliukas), todėl jis net atsisako savo asmeninės laimės, kad nenutrūktų ryšys su gimtine; Škėmos atveju reikėtų kalbėti, kad nutrūkęs ryšys su gimtine virsta egzistencinio bevietiškumo, vidinės beprasmybės priežastimi.

Koją kišti galėjo tema apie Prūsijos lietuvninkų bendruomenę

„Rašant literatūrinėmis temomis nurodytais autoriais tikrai nebuvo sunku pasiremti. Analizuojant temą „Tėvo ir vaiko ryšys lietuvių literatūroje“ reikėtų kalbėti apie tai, kad Jonas Biliūnas pabrėžia, jog vaikų savanaudiškumas skaudina tėvą, Jurgio Savickio atveju, kad tėvo abejingumas skaudina vaiką, o Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ atskleidžiama, kad tėvo agresija gali visam gyvenimui traumuoti vaiką“, – pasakojo Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas.

Kiek daugiau literatūrinių ir istorinių žinių reikalauja antra literatūrinė tema „Prūsijos lietuvninkų bendruomenė lietuvių literatūroje“. Čia jau reikia žinoti, kad Martynas Mažvydas lietuvninkus mato kaip religinę protestantų bendruomenę, vienijamą bendrų tikybos tiesų, o Kristijonas Donelaitis jau kalba apie lietuvninkus kaip tautinę bendruomenę, vaizduoja jos kovą dėl kultūros ir tautinės tapatybės.

„Svarbu nesusipainioti ir kalbant apie Justiną Marcinkevičių: jis kalba ne apie realų istorinį asmenį Martyną Mažvydą, o kuria literatūrinį personažą, sovietmečiu turintį tapti kultūrinės rezistencijos simboliu, todėl lietuvnininkai dramoje „Mažvydas“ vaizduojami ne kaip konkrečios geografinės vietos gyventojai, o daugiau kaip bendruomenė, turinti vaduotis iš tamsybės ir apatijos – sovietinės stagnacijos. Mokykliniam rašiniui šis aspektas gali pasirodyti ir per sunkus“, – sakė M. Grigaitis.

Literatūrinės temos sudėtingesnės nei samprotavimo  

Anot lietuvių kalbos mokytojo, valstybinio egzamino literatūrinės temos šiemet buvo sudėtingesnės nei samprotavimo. „Greičiausiai dauguma abiturientų rinksis pirmą samprotavimo temą „Kas žmogui teikia ramybę?“. Iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, tai lengviausia tema, nes nurodytų autorių kūriniai (ypač Baranausko bei Vaižganto, kiek sunkiau Aisčio) tiesiogiai siejasi su tema. Tiesa, čia gali pakišti koją tai, kad tiek Baranausko, tiek Vaižganto kūriniuose ramybė siejama su gamta, todėl rašinyje gali pradėti dubliuotis aspektai.

Tad rašinyje prasminga buvo remtis Aisčio eilėraščiais ir sieti, tarkim, su kūrybine galia. Galima ir „Dėdžių ir dėdienių“ pagrindinio personažo Mykoliuko ramybę sieti su sąmoningu pasirinkimu aukotis dėl brolio šeimos ar prisirišimu prie prisiminimo apie mylimąją. Žodžiu, norint išsiskirti iš šią temą pasirinkusios masės, reikės rodyti tikrai išskirtinius gebėjimus, pamatyti kūrinius kiek neįprastu aspektu“, – teigė Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytojas.

Samprotavimo tema „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ kiek sudėtingesnė. Tie, kas rašė šia tema, greičiausiai susidūrė su problema susiformuluoti skirtingus aspektus. „Prie temos nurodytus autorius Šatrijos Raganą ir Joną Radvaną vienija idėja, kad kilmė sustiprina orumą, kelia savivertės jausmą. Vis tik rašinyje reikia skirtingų aspektų, tad čia, norint gauti aukščiausius balus, greičiausiai nebus galima apsieiti be Česlovo Milošo ir akcento, kad kilmė svarbi, nes ji daugiakultūriniame pasaulyje leidžia išlaikyti autentiškumą“, – pabrėžė mokytojas.

Temos formuluojamos iš periferinių aspektų

„Literatūrinės temos, kaip ir minėjau, buvo tikras iššūkis. Gaila, nes dažniausiai literatūrinį rašinį renkasi rašyti daugiau skaitantys ir geriau literatūrą išmanantys mokiniai. Šįmet kartojasi ta pati tendencija, kaip ir pernai: temos formuluojamos iš periferinių aspektų, kurie nėra ugdymo programos centre“, – teigė M. Grigaitis. Apie tai, koks turėtų būti egzaminas ir ar rašinys – tinkama forma įvertinti tai, ką abiturientas iš moko per dvylika metų pasisakė Lietuvos respublikos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos LKLMS prezidente Nijolė Bartašiūnienė.

Pastaba temų kūrėjams

Anot mokytojo, be abejo, tema „Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje“ rašinį parašyti tikrai įmanoma: čia tinka ir Jono Biliūno novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, ir Juozapota iš apysakos „Liūdna pasaka“ – abu yra vaizduojami kaip abejingos visuomenės į paribį nustumti žmonės, pasmerkti skausmingai vienatvei. Kiek sudėtingiau su Savickiu ir Martinaičiu: pirmu atveju greičiausiai reikėtų kalbėti, kad paribių žmonės ironiškai pašiepiami kaip instinktams pavaldžios marionetės, emociškai žalojančios ir savo vaikus (novelė „Kova“), antru atveju – akcentuoti, kad visuomenės paribio žmogus Kukutis gali būti maištininkas, dėl savo vaizduotės galios galintis tapti pasipriešinimo represoriui simboliu.

Kaip teigė M. Grigaitis, bėda ta, kad programoje nei vienas iš šių kūrinių nepriskiriamas prie „paribių literatūros“, tad, jo manymu, nesąžininga iš mokinių reikalauti, kad jais būtų pasiremta. Žinoma, gabiausi mokiniai turėtų parodyti savo sugebėjimus mąstyti savarankiškai, bet labai gaila kruopščių ir darbščių mokinių, kurie visus metus sistemingai dirba, bet gauna temą, apie kurią niekada nėra  girdėję. Anot, Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytojo, temų kūrėjai tikrai turėtų atidžiau žvelgti į programos siūlomus kūrinių analizės aspektus.

Tema apie Vilnių – kiek per siaura

Anot lietuvių kalbos mokytojo, panaši problema ir su tema „Vilnius lietuvių literatūroje“. Ji – kiek per siaura. „Dažniausiai analizuojant nurodytus autorius, išskyrus Jurgį Kunčiną, Vilnius neišskiriamas kaip atskiras aspektas. Judita Vaičiūnaitė, rašant šia tema, be abejo, paranki, bet gana sudėtinga ja pasiremti, nes ji apie Vilnių kalba per estetines patirtis, tiesiogiai tarsi jo neįvardindama, todėl iki aspekto, kad Vilnius veikia kaip kasdienybės grožio pajautą įkvepianti erdvė, nukeliauti abiturientams gali būti sudėtinga. Maironis su vienu savo eilėraščiu „Vilnius prieš aušrą“ čia man atrodo kiek komiškai: juk Vilnius tikrai nėra pagrindinė šio poeto tema. Bet galima buvo pasiremti Česlovo Milošo kūryba: Vilnius veikia kaip būtį įprasminantis prisiminimas (eilėraštis „Niekada, tavęs mieste“)“, – sakė M. Grigaitis.

Per daug išplėsta programa

Pabaigai mokytojas pridėjo, kad viskas įmanoma, kas mokėsi, net neabejoja, kad kiekvienas tikrai rado bent vieną temą, kuria galėjo parašyti kokybišką rašinį. M. Grigaitis pabrėžė, kad vis tik kuriant literatūrines temas reikia atkreipti dėmesį, kad mokinys turi prisiminti 36 autorių kūrinius ir kontekstus, be abejo, mokomasi pagrindinės temos ir pagrindiniai kontekstai, tad šiek tiek nerealios atrodo literatūrinių temų kūrėjų ambicijos reikalauti, kad mokiniai prisimintų visus eilėraščius, parašytus apie Vilnių ar į paribius nustumtus žmones.

„Per daug išplėsta programa – nuolatinių lituanistų diskusijų objektas. Mano galva, programa turėtų būti siaurinama, tada iš mokinių būtų realu reikalauti išskirtinių gebėjimų per egzaminą. Kaip lituanistą mane liūdina ir visuomenės reakcija: mokykline lituanistika susidomima du kartus per metus – valstybinio egzamino ir egzamino rezultatų paskelbimo dienomis. Dalykas, kuris galėtų ugdyti ir pilietinį sąmoningumą, ir emocinį raštingumą, ir kūrybingumą – visas šiuolaikiniam žmogui reikalingas kompetencijas, pasmerktas maratonui, kurį reikia nubėgti sprinto greičiu. Dabartinė programa neleidžia mums išnaudoti literatūros pamokų teikiamo potencialo. Gaila, kad visuomenė abejinga tokiai situacijai ir daugiau domisi tik egzamino skandalu, o ne svarbiausiu dalyku – ugdymo procesu“, – sielojosi lietuvių kalbos mokytojas.